Prieš medžiagai ar gaminiui keliaujant kaip pavojingam kroviniui, kažkas turi jį klasifikuoti — priskirti pavojaus klasę, tam tikrais atvejais pakavimo grupę ir UN numerį. Beveik visada tai yra siuntėjo atsakomybė, o sprendimą peržiūri ADR konsultantas. Iš tiesų naujoms medžiagoms klasifikavimą nustato kilmės šalies kompetentinga institucija — sprogstamosioms medžiagoms pagal 2.2.1.1.3, savaime reaguojančioms medžiagoms pagal 2.2.41.1.13, organiniams peroksidams pagal 2.2.52.1.8.
Procedūrą sudaro keturi etapai.
- Pavojai nustatomi pagal medžiagos saugos duomenų lapą ir 2.2 klasių kriterijus — viena medžiaga gali kelti kelis pavojus vienu metu.
- Pagrindinę klasę įtvirtina pavojų pirmenybės lentelė (2.1.3.10); likę pavojai tampa papildomais.
- Tinkamas UN įrašas parenkamas A lentelėje (3.2.1) pagal 2.1.1.2 įrašų tipų hierarchiją — konkretus pavadintas įrašas visada svarbesnis už bendrąjį ar K.N. įrašą.
- Pakavimo grupė patvirtinama (2.1.1.3) pagal pagrindinės klasės bandymų kriterijus.
Kiekvienas etapas turi savų spąstų. K.N. įrašams transporto dokumente keliami papildomi pavadinimo reikalavimai (3.1.2.8.1). Mišiniams ir tirpalams galioja atskiros priskyrimo taisyklės (2.1.3.3), kur koncentracijų ribos lemia, ar produktui ADR apskritai taikomas — ir kurioje klasėje.
Klaida, kurios inspektoriai ieško pirmiausia, — bendrasis „liepsnusis skystis K.N.“ įrašas ten, kur A lentelėje yra konkretus. Konkretus įrašas visada turi pirmenybę; K.N. jo vietoje yra neteisingas deklaravimas, net kai klasė ir pakavimo grupė sutampa. Klasifikavimo sprendimas patenka į kiekvieną dokumentą, ženklą ir išimtį toliau grandinėje — čia padaryta klaida kartojasi visoje siuntoje, ir už ją atsako siuntėjas.
Šaltiniai — ADR 2025 2.1 (bendrosios taisyklės), 2.1.1.2 (įrašų tipai), 2.1.3.10 (pavojų pirmenybės lentelė), 2.2 (klasei būdingi kriterijai), 3.1.2 (tinkamas siunčiamo krovinio pavadinimas), 3.1.2.8.1 (techninis pavadinimas K.N. atveju).